Abstrahavimas (lot. abstractio – atitraukimas) – esminių daikto savybių apibendrinimas, atsisakant kai kurių konkrečių pavienių savybių.

Antinomija (gr. antinomia – įstatymų prieštara) – prieštara tarp dviejų teiginių, iš kurių kiekvienas atskirai pagrįstas.

Antropocentrizmas (antropo + lot. centrum < gr. kentron – vidurys) – daugelio religinių ir filosofinių srovių pagrindas: žmogus yra Visatos centras ir aukščiausias jos raidos tikslas.

Archajiškas – senoviškas, ankstyvojo laikotarpio.

Choreografija – šokių visuma: šokiai, rateliai, žaidimai, su jais susiję apeiginiai veiksmai.

Diatoninis garsynas – nuosekli garsų eilė, sudaryta iš tonų ir pustonių (plg.: chromatinį garsyną sudaro pustoniai).

Etimologiškai – siejant su žodžio kilme.

Folkloras – visa dvasinė liaudies kultūra; žodinė liaudies kūryba (angl. folklore „liaudies išmintis“).

Garsažodis – bereikšmis žodis, kuriuo kartais mėgdžiojami gamtos ar muzikos, darbo įrankių garsai; žodžio reikšmė gali būti kadaise žinota, bet pamiršta. Daug garsažodžių sutartinėse.

Gonkos – veranda.

Iniciacija – tam tikrais papročiais įprasmintas naujoko priėmimas į luominę ar amžiaus bendriją (pvz., jaunuolio įvedimas į vyrus, merginos į moteris ir pan.).

Instrumentinė polifonija – muzikos instrumentais atliekama linijinė daugiabalsė muzika (plg. su homofonija).

Instrumentinis folkloras – folkloras, atliekamas muzikos instrumentais; patys liaudies (tradiciniai, etniniai, kartais vadinami tautiniais) muzikos instrumentai.

Intervalas (muzikoje) – dviejų tonų (garsų) santykis aukštumo atžvilgiu.

Intonacija (muzikoje) – vienas iš pagrindinių muzikinės kalbos sandaros elementų, susijęs visų pirma su melodijos slinktimi, tonų aukštumo santykiu.

Kanonas (muzikoje) – muzikinė linijinio daugiabalsumo forma, kai du ar daugiau balsų atlieka tą pačią melodiją, įstodami tiksliu intervalu vienas nuo kito.

Keturinė sutartinė – giedama keturiese, pasiskirsčius poromis.

Kolektyvinė sutartinė – giedama didesniu būriu, nuo 4 iki 20 atlikėjų. Kiekvienas atlikėjas turi savo be sustojimo kartojamą partiją.

Magija – būrimo menas, bandantis pajungti anapusines jėgas.

Mažorinis – susijęs su mažoro derme, kurios pirmas ir trečias laipsnis sudaro didžiąją terciją.

Mediatorius – tarpininkas.

Mitas – sakmė, perteikianti senovės tautų religines pažiūras apie pasaulio ir gamtos reiškinių kilmę, apie dievus ir legendinius herojus.

Muzika (lot. musica < gr. musikç (technç) – mūzų menas) – garsų menas, vienas iš žmogaus bei žmonių bendrijų estetinės saviraiškos ir savivokos būdų. Muzika yra taip pat ir psichologinis, kultūrinis fenomenas, ji turi įvairių funkcijų.

Muzikinė improvizacija – muzikos kūrinio kūrimas atlikimo metu, iš anksto nepasiruošus; laisvos, neapibrėžtos formos kūrinys.

Muzikinis folkloras – folkloras, atliekamas vokaliniu, instrumentiniu arba choreografiniu būdu.

Muzikos instrumentai (lot. instrumentum – įrankis) – žmogaus sukurti įrankiai, prietaisai arba natūralūs objektai, kuriais išgaunamas garsas, triukšmas arba muzika.

Rečitatyvas – vokalinio folkloro forma, kurioje dainuojamosios intonacijos priartėja prie šnekamosios, raiškiosios kalbos.

Ritminė formulė – svarbus, nuolat pasikartojantis ritmas, ritmo darinys.

Signalinis instrumentas – muzikos instrumentas (garso įrankis), kuriuo grojami įvairiems tikslams skirti garsiniai ženklai.

Sutartinės – linijinės daugiabalsės (polifoninės) muzikinės sandaros dainos, instrumentinė muzika, atliekama daudytėmis, ragais, skudučiais, kanklėmis. Patys atlikėjai sutartines vadino giesmėmis, o jų dainavimą – giedojimu.

Sveikų tonų garsynas – muzikinė eilė, sudaryta tik iš tonų (be pustonių).

Trejinė sutartinė – giedama trijų giedotojų, kartais grupių.

Tryninė sutartinė – giedama dviejų giedotojų arba grupių be pertraukos.

Užkalbėjimas – tai maginė formulė, kuria siekiama paveikti asmenį arba mitinę būtybę, ligą, gyvūną, augalą, gamtos reiškinį, kūno dalį ir t.t.

Virštonis – natūralus tonas, išgaunamas perpučiant pagrindinį garsą.

Zvankios muzikėlės – garsiai, skardžiai skambantys muzikos instrumentai.